Kalėdinė gerumo akcija „Gera padėti vienišam artimui“

Artėjant žiemos šventėms, kaip ir praėjusiais metais, Vilniaus pasienio rinktinė kartu su bendruomenėmis, Mickūnų bei Antakalnio gimnazijų Jaunojo pasieniečio būreliais organizavo gerumo akciją Šalčininkų ir Vilniaus rajone, kuri privertė susimąstyti ir suvirpino kiekvieno dalyvavusiojo širdį.
Paprastai laukiant Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų mūsų dėmesį patraukia blizgučiai, suvenyrai ir girliandos, kuriomis ketiname papuošti namus. Ieškome prabangių dovanų, kurias ketiname padėti po egle ir įvairų renginių, į kuriuos planuojame keliauti. Kuriame ,,pompastišką“ švenčių nuotaiką, ieškome to, kas mus džiugintų, viską vertiname pinigais, dažnai pamiršę kas yra tikrosios vertybės…
Vieni kitiems linkime sveikatos ir laimės, bet turbūt nesusimąstome, kas tai yra arba tiesiog nevertiname. Dažnai būname nepatenkinti, skundžiamės, greitai supykstame, per mažai atliekame gerų darbų, per mažai duodame kitiems ir dėl to galimai jaučiamės labai nelaimingi.
Sunku surasti žodžius, kuriais apibūdintumėme jausmą, kurį juto gerumo akcijos dalyviai. Pagrindinis akcijos tikslas – aplankyti vienišus žmones, parodyti, kad jie mums rūpi, pakelti jiems nuotaiką ir nuvežti Kalėdinių vaišių šventiniam stalui bei netikėtų dovanų. Daugumai iš aplankytų žmonių didžiausia dovana – bendravimas.
Vilniaus pasienio rinktinė skyrė transportą gerumo akcijai įgyvendinti. Pirmąją dieną bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė kartu su Mickūnų gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio vadove Rima Zmitrovičiene.
Po emociškai sunkios dienos visi buvome pakviesti į Vaikų dienos centrą pietų ir skanios arbatos. Po ilgos dienos atrodė kąsnis strigo gerklėje, lyg valgytume svetimą maistą. Ponia Eugenija papasakojo dar daug gyvenimiškų istorijų ne tik apie vienišus senolius, bet ir vargiai gyvenančius vaikus. Galvojome apie tai, kaip gražiais darbeliais kiekvienas iš mūsų galėtų šiems žmonėms padėti.
Buvo gera žinoti, kad Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Jaunojo pasieniečio būrelio vaikų širdis suvirpino matytos ir išgirstos istorijos. Jie sakė štai ką:
Andžej: ,,Tokia išvyka patiko, aš pamačiau kaip gyvena žmonės, kurie niekada nematė šviesos šiame pasaulyje, kai kurie suparalyžiuoti, sunkiai juda, bet vis tiek džiaugiasi gyvenimu. Sunku palyginti su mumis, kai mes, būdami sveiki, jaudinamės dėl kokio nors menkniekio ir dėl visko greit užsigaunam. O šie žmonės atrodo viskuo patenkinti, ant nieko ir dėl nieko nepyksta, nieko nekaltina. Tiesiog džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. Manau iš tokių žmonių reikia imti pavyzdį ir mokytis, kaip reikėtų gyventi“.
Deivid: ,,Aplankęs šiuos senolius buvai labai nustebęs, kaip jie gali būti laimingi gyvendami tokiomis prastomis sąlygomis, visiškai vieniši, ligoti, kartais net neturintys ką valgyti ar negalintys vaikščioti. Ir jie laimingi. Jie džiaugiasi tokiais dalykais, kurių mes net nepastebim ir skundžiamės, kad mūsų gyvenime viskas blogai, ,,depresuojam“ dėl įvairių savo pačių susigalvotų smulkmenų. Pasirodo, mes nežinom, ką reiškia, kai žmogui tikrai blogai. Šie žmonės pasirodė turintys didelę širdį, jie rodo pavyzdį, kad ir kaip bebūtų žmogui blogai, negalima pasiduoti ir būtina tikėti savimi. Daugiau gyvenime tokių gerų žmonių, tai ir pasaulis gražesnis atrodytų. Trumpai tariant mane nustebino, kad tokiomis gyvenimo sąlygomis, kurias mes pamatėm, galima būti laimingu žmogumi. Iki šiol negaliu patikėti“.
Emilis. ,,Tikėjausi blogesnio, esu matęs visko, bet iš tikrųjų šių vienišų ligotų žmonių gaila. Bet jie šaunuoliai, kad nepasiduoda ir gyvena toliau. Dar ir su šypsena“.
Evelina: ,,Nesitikėjau iš šios kelionės tokių įspūdžių, emocijų. Mano manymu turėtų būti daugiau tokių akcijų tam, kad vaikai, paaugliai suprastų-gyvenimas nėra toks tobulas, kaip jie mano, gyvenimas nesisuka vien aplink virtualią realybę ir socialinius tinklus, yra ir kitų, daug rimtesnių problemų.
Mane labiausiai sugraudino, kai atvažiavome į aklo žmogaus Juzefo namus. Jam jau 67-eri metai ir jis nejautė meilės jausmo-to, kurio siekia kiekvienas žmogus, bet vis tiek sako, jog yra laimingas. Neįtikėtina“.
Edvinas: ,,Labai nudžiugino, jog aklas senelis jaučiasi laimingas. Nusivyliau, kai sužinojau, jog žmogus mato tik tamsą visą gyvenimą, neįsivaizduoja net kaip atrodo tikras pasaulis. Nė nenutuokiu, kaip galima jaustis matant tik tamsą. Norėtųsi padovanoti jam nors akimirką šviesos ir pasaulio spalvų. Gaila, tai neįmanoma. Nesitikėjau, kad šiais laikais yra tokių žmonių, kurie galvoja ne tik apie save. Socialinių darbuotojų darbas labai sunkus“.
Karolis: ,,Šie žmonės parodė, kad reikia mokytis džiaugtis kiekviena smulkmena savo gyvenime, nes bet kada gali viską prarasti ir tiesiog nespėsi to padaryti. Gyvenimas nėra amžinas“.
Gabriela: ,,Neįsivaizdavau, jog kai kurie žmonės taip gyvena. Supratau, kad reikia branginti tai, ką turi. Norėčiau padėti. Sugraudino istorija, kur močiutė palaidojo visus vaikus ir vyrą. Moteris gyvena visiškai viena, bijodama, jog, kad neišmestų iš buto, kuris priklauso ne jai vienai ir kad į senolių namus gali nepriimti dėl per mažos pensijos“.
Arnold: ,,Gaila šių žmonių, bet jie nepasiduoda ir tiki savimi. Mums tai neįtikėtina“.
Šalčininkuose tokio pobūdžio akcija vyko jau antrus metus iš eilės. Tikimės, kad renginys taps tradiciniu, o norinčiųjų padėti bei pasidalinti gerumu tik daugės.
Gražiausios šventės tos, kurių metu dalinamos ne brangios dovanos, o tiesiog gerumas.
Pastaba. Vaikų kalba netaisyta.